Mezgimas: nuo seniausių laikų iki šiandien
Mezgimas šiandien dažniausiai prilyginamas hobiui. Šiandieniniame pasaulyje nemažai moterų savo laisvalaikį leidžia megzdamos pirštines, šalikus, kepures, šiltas kojines ar megztinius, pledus. Pastaruoju metu galima pastebėti ir suaktyvėjusį namų puošybos elementų mezgimą, nėrimą. Visgi, ši veikla, toli gražu, ne visuomet buvo laikoma hobiu. Šiame straipsnyje trumpai jums papasakosime nuo ko viskas prasidėjo, kada mezgimas išpopuliarėjo ir kokią vietą jis užima šiandieniniame pasaulyje.
Mezgimas: iš kur atkeliavo?
Manoma, kad mezgimas buvo žinomas gerokai anksčiau nei pradėjome skaičiuoti laiką pagal Kristaus gimimą. Kai kurie šaltiniai teigia, kad pirmieji senovės Egiptiečių kapuose aptikti megztų dirbinių likučiai pagaminti dar VI a. pr. Kr. Tiesa, jie buvo megzti taikant sudėtinga mezgimo techniką, kurioje gausu ne tik skirtingų raštų, bet ir spalvų, tad galima nuspėti, jog šis amatas buvo žinomas jau gerokai anksčiau. Visgi, tai nebuvo visiškai tas pats, ką dabar vadiname mezginiu. Pirmuosius metalinius virbalus mokslininkai aptiko germanų kapuose palei Reiną. Manoma, kad tai buvo I a. Pirmieji atrasti mezginiai, o ne tik jų nuotrupos – pirštuotos kojinės. Įdomu tai, kad kojinės turėjo tik du pirštus, t. y. vienoje dalyje puikavosi kojos nykštys, o kitoje – visi likę. Manoma, kad kojinės buvo mezgamos tokiu būdu tam, kad būtų galima jas nešioti kartu su egiptiečių taip pamėgtais sandalais, kurie šiandien vadinami šlepetėmis per pirštą. Iš Egipto mezgimas plito į viduriniuosius rytus, o iš ten – į Europą. Galiausiai, kartu su Europos kolonistais ši veikla persikėlė ir į Ameriką.
Mezgimo paplitimas ir kas juos užsiėmė?
Mezgimas išpopuliarėjo XI a. Tai galima sieti su visame pasaulyje suaktyvėjusiais karais. Tam, kad kareiviai galėtų ištverti net ir atšiauriausias klimato sąlygas, jiems reikėjo, pirmiausiai, šilumos, tad natūralu, jog kilo ypač didesnis šiltų drabužių poreikis. Pastebėjus, kad megzti rūbai yra daug šiltesni, juos imta aktyviau gaminti ir tiekti kariams. Įdomu tai, kad kariams drabužius mezgė ne namuose laukiančios moterys, bet vyrai. Tik vėliau, apie XVI a. mezgimas tapo populiaria veikla ir tarp moterų. Tiesa, mezginių perėmimas į moterų rankas pakeitė ir jų paskirtį. Megzti drabužiai buvo skirti ne kariams, o – madai. Tai buvo naujas būdas formuoti madas. Iš pradžių mezgimas buvo laikytas menu. XVI a. pabaigoje, kai buvo išrasta pirmoji mezgimo mašina, tekstilės gamyboje įvyko tikras perversmas ir iki tol menu laikytas mezgimas virto amatu. Automatizuotas mezgimas paspartino darbus, padidino jų įvairovę, sukūrė galimybę gaminti masiškai. Kai kuriose šalyse šis amatas buvo bene pagrindiniu šalies ekonomikos varikliu. Pasaulį supurčius Pirmajam pasauliniam karui, vėl imta megzti šiltus rūbus kariams. Tik šį kartą įvairiais megztais gaminiais – kojinėmis, kepurėmis, megztiniais, pledais ar audeklais – kare dalyvaujančius vyrus aprūpindavo moterys.
Mezgimas šiandien
Nors nuo pirmųjų rastų mezginių skiautelių prabėgo du su puse tūkstančio metų, nors dabar turime ir automatizuotą mezgimą, rankų darbo mezginiai niekur nepasitraukė. Šiandien tai jau laikome nebe menu, nebe amatu, o veikiau hobiu. Pirmojo ir antrojo tūkstantmečio pradžioje išpopuliarėjo ir mokomosios mezgimo medžiagos – knygos, žurnalai, kuriuose galima rasti daugybės skirtinų raštų, būdų ir formų mezginių pavyzdžių ir instrukcijų. Vėliau, informacijai persikėlus į interneto platybes ši veikla tapo labiau bendruomeniška. Šiandien galime rasti daugybę pokalbių svetainių, socialinių tinklų grupių, tinklaraščių, kuriuose kalbama apie mezgimą, kaip hobį. Internete pasaulis tampa beribis, tad galime mokytis ne tik iš savo kraštiečių, tačiau iš viso pasaulio – atrasti naujus raštus, naujas technikas. Be to, mezgimas dažnai virsta ir nedidelių bendruomenių veikla, kai drauge susirinkę bendraminčiai imasi mezginių prie arbatos puodelio. Be to, šiandien mezgimas prisideda ir prie itin šiomis dienomis aktualios tvarumo temos.